Mėlynas, banguojantis, vingiuojantis ir išsiliejantis iš savo kraštų upelis. Bet ne įprastas upelis, o sukurtas iš gėlių.

Dažniausiai iš įvairių melsvų atspalvių ir skirtingų aukščių daugiamečių ir svogūninių gėlių. Toks upelis įspūdingai atrodo kalnuotame kraštovaizdyje. Parinkus tam tikrus augalus ir lygiame reljefe galima sukurti nelygumo įspūdį. Kuriant upelį svarbu vagos vingiavimas, kad jis atrodytų natūraliai. Krantų įspūdžiui pabrėžti sodinami aukštesni augalai, o upelio vagoje  –  žemesni. Gėlių grupės gali atkartoti ir tikrą tekantį upelį.

Kad mėlynas upelis tekėtų ištisą žaliąjį sezoną, reikia parinkti augalus žydinčius nuo pavasario iki rudens. Anksčiausiai pražysta pavasarinės svogūnines. Dažniausiai į upelį sodinamos amerikinės žydrės (Muscari armeniacum). Kontrastui sukurti tarp mėlynų žydrių sodinamos įvairių spalvų tulpės.

Nužydėjus žydrėms netruks pražysti aubretės (Aubrieta), kvapniosios našlaitės (Viola odorata) vilkdalgiai (Iris), flioksai (Phlox Divaricata – melsvos spalvos),  įvairūs šalavijai (Salvia), katilėliai (Campanula) katžolės (Nepeta), levandos (Levandula) ir vėlyvo rudens sulauks melsvi daugiamečių rudeninių astrų žiedai (Aster). Gėlių, mėlynais ir įvairiais melsvai violetiniais žiedais pasirinkimas tikrai platus.

Upelio krantams tinka plačialapiai, aukštais lyg varpos žiedais bei varpinės žolės. Sodinamos  bruneros (Brunnera), bergenijos (Bergenia), melsvės (Hosta), ypač melsvais lapais, astilbės (Astilbe), lijatriai (Liatris), rusmenės (Digitalis), pentiniai (Delphinium), vienadienės (Hemerocallis), eraičinai (Fastuca), soruolės (Pennisetum), viksvos (Carex) ir kt.

Kuriant upelį svarbu atsižvelgti į gėlių aukštį, kad didelės neužgožtų visai žemų. Upelis sudaromas iš kuo daugiau vienos rūšies augalų. Kuo mažesniame sode kursime upelį, tuo labiau reikia atkreipti dėmesį į augalo dekoratyviąsias savybes: faktūrą, žydėjimo trukmę, išvaizdą po žydėjimo.