Labai malonu, kai svetainės skaitytojai domisi straipsniais ir užduoda klausimus tolimesnėms temoms. Šį kartą vėl apie rožes. Apie jų priežiūrą. Mano patirtis.
Pradėsiu nuo rudens. Rudenį rožes tręšiu rudeninėmis trąšomis, kurių sudėtyje nėra azoto. Taip pat žemę mulčiuoju kompostu bei pelenais šiek tiek juos įterpdama. Jei nespėju rudenį tai darau anksti pavasarį.
Paruošimas žiemai. Prieš dengiant rožes žiemai, nurenku visus nukritusius rožių lapus, nuskinu ir nuo šakelių, patrumpinu ilgas, nesumedėjusias šakeles, nes dengiant eglišakėmis jos vis tiek nulūžta. Aukštų, vijoklinių rožių stiebus prilenkiu prie žemės, prikabinu kabliais, kad laikytųsi. Tai svarbu padaryti kai dar nėra minusinės temperatūros, nes tada lenkiant rožes jos būna trapesnės ir lūžta. Atėjus šaltukui, apie -5°C, sausos dienos metu rožes gausiai mulčiuoju durpėmis, supildama ant šaknų 20-30 cm aukščio kauburį. O kai šaltis pasiekia apie -10°C tada rožes gausiai dengiu eglišakėmis.
Pavasarį, pradėjus šilti žemei, apsiniaukusią dieną, po truputį (ne visas iš karto) nuimu eglių šakas. Kodėl ne visus iš karto? Taip rožės palengva pabunda ir jų nekaitina aštrūs pavasarinės saulės spinduliai. Kad joms nebūtų šoko. Buvo po šiltu patalu, o staiga jis dingo. Vėliau durpių kauburius paskleidžiu tarp rožių krūmų.
Pavasarinis rožių genėjimas. Atidengus rožes, gerai matosi, kurios šakelės apšalo, o kurios yra žalios ir gyvybingos. Tad visas negyvas iškerpu. Taip pat dar iškerpu tas šakas, kurios silpnos arba per daug tankios. Krūmui palikdama 6-7 šakas. Mano nuomone, dar genėjimo stiprumas labai priklauso nuo to, kokio krūmo norime vasarą. Jei pvz žemo, rožes galima prikirpti daugiau, jei plataus – palikti daugiau šakų. Jei siauro, kompaktiško tada iškarpome jį pagal norimą formą.
Tręšimas. Kai labiau atšyla žemė ir rožės pabudusios ima auginti ūglius, tręšiu jas pavasarinėmis trąšomis, turinčiomis nemažai azoto. Be to, į žemės paviršių įterpiu komposto, pelenų (jei to nedariau rudenį) ir žemę aplink rožių krūmus išpurenu.
Antrą kartą rožes tręšiu baigiant žydėti, tai būna liepos pirma dekada, vidurys. Tręšiu tik tas rožes, kurios žydi pakartotinai. Taip pat šią vasarą padariau vieną eksperimentą: rožes palaisčiau su raugintų dilgėlių skysčiu. Receptas toks: į bidoną pridedu daug dilgėlių, jas užpilu vandeniu ir laikau uždengtą 2-3 savaites. Laistydama rožes į kibirą vandens tokio skysčio pilu 1,5-2 l. Nors ši vasara labai drėgna, mano rožės lig šiol neserga grybinėmis ligomis. Darau prielaidą, kad joms patiko dilgėlių raugas. Taip pat jau keli metai rožių nepurškiau jokiais cheminiais preparatais nei nuo ligų, nei nuo kenkėjų. Tarp rožių auga nemažai daugiamečių įvairių gėlių (katžolės, levandos, šalavijai, raudonėliai), darau prielaidą, kad tokia draugija rožėms patinka ir jas apsaugo nuo kenkėjų. Taip pat netoli auga putinai. Tad amarai pirmiausia puola juos, o rožes apninka daug mažiau.
Raudonėlių, mėtų draugija su rožėmis
Vasarinis genėjimas. Rožėms baigiant žydėti, nukarpau nužydėjusius žiedus iki pirmo tikro lapo. Kartais rožės labai ištįsta, tad kerpu daugiau, nes norisi, kad krūmas būtų kompaktiškas, o ne padrikas. Taip pat, mano nuomone, svarbu nužydėjusius žiedus nukirpti kuo anksčiau (iškart po žydėjimo), nes genėjimas skatina naujų ūglių ir žiedų formavimąsi.
Čia tik mano patirtis, galbūt kai kuriais atvejais ir klystu arba ko nors dar nežinau. Rožių auginime dar daug kas priklauso nuo dirvožemio, vietovės. Tad mano sąlygomis mano naudojamos priemonės pasiteisina, o galbūt kitokiomis aplinkybėmis reikėtų taikyti ir kitokias priemones.