Provanso stilius kildinamas iš Prancūzijos regiono – Provansas-Alpės-Žydrasis Krantas. Iš senovės ten gyvenančių žmonių gyvenimo būdo, kurie vertėsi auginami vaismedžius, daržoves, gėles, alyvmedžius, eterinius augalus. Giliosios šaknys kilo iš lauko darbininkų sodelių, jie gyveno kukliai, praktiškai, dirbo besidriekiančiuose levandų laukuose.
Tikslios tokios idėjos Lietuvoje pritaikyti ko gero nepavyktų, tačiau perteikti tam tikrus elementus ir sukurti bent kažkiek panašią kultūrinę dvasią įmanoma.

Provanso stiliui būdingas kuklumas,

paprastumas, praktiškumas, jaukumas ir šilta, gaivi nuotaika. Sode vienodai svarbūs praktiški ir dekoratyvūs augalai. Jie paprastai sodinami drauge neišskiriant dekoratyvaus kampelio. Maistui naudojami augalai, prieskonių lysvės, vaismedžiai sudaro sodo pagrindą. Tokiame sode vyrauja mėlyna, balta spalvos ir jų atspalviai, bei jas papildančios rausvai violetinė, pilka spalva. Kietoji takų danga, pastatai, mažoji architektūra sukurta iš paprastų, negludintų, natūralių medžiagų: netašytų akmenų, plytų, natūralios neapdirbtos medienos, žvyro. Vyrauja lyg netvarkingas, apleistas, bet iš tikro giliai apgalvotas ir išjaustas skonis.

Augalai sodinami būdingi tam kraštui:
– laukinės, vijoklinės, erškėtinės ar senovinės rožės, kurios sodinamos negausiai;
– šalavijai;
– laukų aguonėlės;
– piliarožės;
– tikrai neapsieinama be levandų, šalavijų;
– tarp jų gausiai sodinamos prieskoninės ir vaistinės žolės;
– įvairūs vijokliniai augalai (apyniai, vijoklinės pupelės).