Sodyboje takai sudaro tam tikrą karkasą tuo pačiu atskiria ir jungia funkcines zonas. Jie labai svarbūs tada kai nesinori sušlapti rasoje kojų, išmindžioti žolės ar tvirtai pravažiuoti su karučiu. Tad kur dažnai tenka vaikščioti jie yra būtini, tebūnie supilti ir iš paprasčiausio žvyro. 
Mano sodybos projekte suplanuoti takai pernai įgavo savo tikrąjį ,,veidą“ realybėje. Kietajai (takų, įvažiavimo) dangai pasirinkau vietinėse apylinkėse randamas medžiagas: natūralius akmenis, žvyrą, žvirgždą, smėlį, betono gabalus kai kur ir medį. Šios medžiagos vertingos tuo, kad užtikrina natūralią vandens absorbciją į dirvožemį, yra funkcionalios ir ekonomiškos. Visų takų pagrindą supyliau iš žvyro, o takų kraštus sutvirtinau natūraliais akmenimis. Takų paviršių grindžiau žvirgždu, betono gabalais ar medžio kaladėlėmis.
Takas grįstas betono gabalais ir žvirgždu
Prieskonių lysvės įrėmintos medinėmis lentomis
Takelis iš medžio kaladėlių
Planuojant takų sistemą, tikslinga taku atskirti augalų kompoziciją nuo vejos ar tiesiog taką privesti prie dekoratyvaus kampelio. Veja įgauną savo formą, kai nėra perkirsta taku.
Grįžti į Sodybos dienoraštis